Leonor Fini, originali litografija „Princesės“, pasirašyta ir sunumeruota

Leonor Fini litografija, kai ji pasiekė savo žodyno viršūnę

Dvi moterų figūros stovi viena priešais kitą nuogais liemenimis, galvas puošia šviesių spalvų turbanai, apjuosti plytų raudonumo juostelėmis, iš kurių slysta užmaskuoti plaukai. Tarp jų skleidžiasi didžiulė freskų atspalvių – ochros, rožinės ir išblukusios mėlynos – užuolaida, tarsi teatro uždanga virš tuštumos. Seladono fonas, vienodas ir šviesus, izoliuoja sceną iš bet kokios perspektyvos: esame mentalinėje erdvėje be žemės ar horizonto, kur svarbus tik tylus ritualas, vienijantis dvi moteris.

Ši Leonor Fini litografija puikiai atspindi tai, kas daro menininkę unikalią siurrealistų rate. Grynas profilis, dramblio kaulo spalvos veido spalva ir veidų frontalumas tiesiogiai nurodo italų Quattrocento ir XVI amžiaus manieristus – įtaką, kurią Fini atvirai pripažino, o subjektas – dvi moterys, įsitraukusios į mums nežinomą paslaptį – visiškai priklauso jos svajingai vaizduotei. Šydas, pasikartojantis motyvas jos darbuose, čia atlieka ribos tarp matomo ir paslėpto funkciją – tai pagrindinė jos kūrybos tema.

Kūrinys, kurį reikia skaityti kaip ceremoniją

Nieko nėra aiškiai išreikšta. Dvi figūros ne visai žiūri viena į kitą; viena nuleidžia vokus, kita santūriai žvelgia į savo partnerę. Draperijos, kurias jos laiko ištiestos rankos atstumu, plačiose, patinuotose vietose, primenančiose freskomis ištapytą sieną, užima daugiau nei pusę paviršiaus ir tampa tikruoju atspaudo objektu. Papuošalai – barokiniai perlų vėriniai ir ant klubo gulintis kabošonas – suteikia rytietišką akcentą, priartindami sceną prie „Tūkstančio vienos nakties“ – pasaulio, įkvėpusio Fini teatro ir operos dekoracijas. Klojuoti, varpelio formos sijonai, ištapyti smulkiomis perlamutrinėmis juostelėmis, užbaigia kompoziciją abiejuose lapo kraštuose.

Leonor Fini, siurrealistė, kuri niekada nenorėjo ja būti

Leonor Fini, gimusi Buenos Airėse 1907 m. argentinietiško tėvo ir italės motinos šeimoje, užaugo Trieste su savo motina – nepriklausoma ir ryžtinga moterimi. Daugiausia savamokslė menininkė, anatomijos ji išmoko piešdama miesto morge, o kompozicijos – kopijuodama senuosius meistrus muziejuose ir knygose. Po pirmosios grupinės parodos Milane 1929 m., 1931 m. ji persikėlė į Paryžių, kur jos asmenybė ir teatrališkas buvimas iškart atvėrė jai duris į avangardo pasaulį. Ten ji užmezgė glaudžius ryšius su Paulu Éluardu, Salvadoru Dali, Manu Ray ir Maxu Ernstu, su kuriais trumpai bendravo. Tik André Bretonas jai liko nepakenčiamas dėl savo mizoginijos.

Nors ji ne kartą eksponavo savo darbus kartu su siurrealistais, ypač svarbioje parodoje Fantastinis menas, dadaizmas ir siurrealizmas 1936 m. apdovanota MoMA premija, Fini visada atmesdavo etiketes. Jos darbai nenuilstamai tyrinėja lyčių santykius, vaizduodami dominuojančią moterį, dažnai sfinkso, turinčio paties menininko veidą, pavidalu, ir pasyvią, androginišką vyro figūrą. Ji buvo geidžiama portretistė, kostiumų ir scenografė, sukūrusi kostiumus ir scenografiją „La Scala“, Paryžiaus operai, Balanchine'ui, Genet, Visconti ir Fellini, taip pat sukūrė garsųjį biusto formos buteliuką Schiaparelli kvepalams „Shocking“. Ji mirė Paryžiuje 1996 m. sausio 18 d., apsupta savo kačių.

Originalus atspaudas – vartai į kūrinį

Nuo septintojo dešimtmečio Leonor Fini sukūrė reikšmingą litografinių darbų rinkinį, kuris buvo leidžiamas ribotais tiražais ir sistemingai pasirašomas pieštuku. Šie atspaudai dabar sudaro prieinamiausią jos rinkos segmentą, o jos aliejiniai paveikslai ir dideli piešiniai specializuotuose aukcionuose parduodami už gerokai didesnes kainas. Šiame egzemplioriuje yra autografas apatiniame dešiniajame kampe, skaičius 140/275 apatiniame kairiajame kampe ir aklas katės antspaudas – garantijos ženklas, kurį menininkė uždėjo ant savo leidinių. Leonor Fini litografija, kurioje derinami šie trys elementai, išlieka geidžiamiausiu formatu tarp kolekcininkų, tyrinėjančių jos atspaudus.

Apsaugos būklė

Kaip šio laikotarpio atspaudui, lapas yra geros būklės. Austas popierius išlaikė tvirtumą ir spalvų gaivumą, su homogenišku seladono pagrindu ir nepažeistais kūno tonais. Atidžiai apžiūrėjus, matomi keli nedideli žymės ir paviršiaus nelygumai, būdingi tvarkymui ir laikymui, kurie visiškai išnyksta įrėminus darbą ir jį matinus. Paraštės yra pilnos, o numeracija puikiai įskaitoma. Darbas parduodamas neįrėmintas, todėl jį galima įrėminti pagal užsakymą.

Atidžiai stebime XX a. vidurio moterų menininkių vertės atgimimą, ir Leonor Fini yra vienas aiškiausių pavyzdžių. Ilgai buvusi tik siurrealizmo palydove, dabar ji eksponuojama, publikuojama ir ieškoma tokios, kokia visada buvo: visavertė menininkė, suvereni ir visiškai laisva. Ši litografija, pasirašyta ir sunumeruota 140/275, mums atrodo ypač tinkama, nes viename vaizde sujungia viską, kas apibūdina jos stilių: apgaulingą kūno atspalvių švelnumą, draperijų teatrališkumą ir neišsakytą įtampą tarp dviejų moterų, kurios žino tai, ko mes nežinome. Esant tokiam tiražui ir su aklu antspaudu, vaizduojančiu katę, tai ideali įžanga į darbų rinkinį, kurio rinkos vertė greičiausiai dar nėra iki galo atsigavusi.

komanda The Auctionlab