Geras skonis krizės metu: kodėl naudoti dizainerių baldai yra mūsų naujas prašmatnus prieglobstis

Atrodo, kad krizės metu turime grįžti prie pagrindinių dalykų. Vieni kaupia skardines su maistu, kiti slepia auksą po čiužiniais. Sukrauname Eames kėdes.

Tai keistas, kone gyvuliškas refleksas: kai pasaulyje tvyro suirutė, ieškome apčiuopiamų, tvirtų, raminančių orientyrų. Šiuose ieškojimuose naudoti dizainerių sukurti baldai turi tokią magišką galią – sujungia grožį, istoriją ir sveiką protą.

Nes taip, geras skonis gali būti pasipriešinimo forma. Elegantiškas būdas pasakyti: „Renkuosi tai, kas išlieka, kas turi prasmę“. O kas, jei investavimas į Charlotte Perriand bufetą taptų strateginiu ir guodžiančiu poelgiu?

Tais laikais, kai mums nuolat sakoma „vartokite mažiau, bet geriau“, kodėl gi šio nurodymo nesuvokus pažodžiui ir nepavertus jo dailia mediena, ikoniškomis linijomis, unikaliais kūriniais, kurie apima dešimtmečius su malonumu, kurio net infliacija negali atsigauti?

Taigi... Ar per krizę turėtumėte pirkti naudotus dizainerių baldus?
Spoilerio įspėjimas: taip. Ir ne tik dėl gesto grožio.

Nestabilumas daro jus aiškus (ir šiek tiek snobiškas)

Būkime atviri: krizė turi ne tik blogąsias puses. Be kitų paslėptų talentų, ji turi savybę pažadinti mumyse tam tikrą nuojautą. Tą, kurį galbūt šiek tiek praradome vartodami autopilotą, užliūliuotą efemeriško dekoro ir plokščių baldų be ateities iliuzijų.

Kai viskas dreba, stabilumo poreikis grįžta į galią. Ir kartu su tuo keistas noras apsupti save daiktais, kurie turi jau atlaikė audras. Kūriniai, patyrę šeštąjį, aštuntąjį dešimtmetį, naftos krizes, diskotekų iškilimą ir Berlyno sienos griuvimą... bet vis dar stovintys. Be klibėjimo ar girgždėjimo.

Čia atsiranda naudotų dizainerių baldų. Ne ta, kurią rasite masinės gamybos formatuotose parduotuvėse – ne, tą, kurį atkasame, kurį mes beveik sumedžiojame, su tuo kolekcininko jauduliu ir ta kibirkštimi sandorių medžiotojo akyje.
Pierre'o Paulino fotelis, su kuriuo susidūrėte per išpardavimą? Stilnovo lempa iš palėpės? Tai jau ne puošmena, o stiliaus archeologijos.

Ir nesuklysime: šis senovinio grožio siekis jokiu būdu nėra praeinantis. Ji yra nebent nostalgiška. Ji, atvirkščiai, liucidas. Ji sako: „Aš noriu kažko tikro, kažko ilgalaikio, kažko nepaprasto“. Ir jei šis snobizmas yra nuodėmė, tai atleisk mums, bet mes entuziastingai prisipažįstame kalti.

Nes pasaulyje, kuriame žodis „krizė“ tapo nuolatiniu foniniu triukšmu, vintažinio dizainerio kūrinio pirkimas yra panašus į inkaro išmetimą į banguotą jūrą. Tai reiškia: čia bent jau ne viskas yra vienkartinė. Čia kažkas vis dar laikosi.

Gero skonio (ir protingo pirkimo) grąžinimas

Laikas mums beveik liepia tai daryti: vartokite geriau, mąstykite ilgai ir suteikite savo pasirinkimams prasmę. Gerai. Tačiau šių kilnių principų taikymas savo namuose yra subtilesnis užsiėmimas, nei atrodo. Ir vis dėlto... yra karališkasis kelias, diskretiškas ir šviesus: naudotų dizainerių baldų.

Kam nerimauti su nauju baldu, kuris gali atlaikyti tris judesius, kai septintojo dešimtmečio skandinaviškas stalas jau išgyveno dvi šeimas, tris šunis ir visą Marie Claire Maison knygų kolekciją? Tai jau ne stalas, o išgyvenęs, sąjungininkas, prisiminimas ant kojų.

Ir už estetinės bėdos yra sumanaus investuotojo nuojauta. Nes taip, kai kurių monetų vertė didėja – daug labiau nei egzotiškų kriptovaliutų ar laikrodžių, kurių plastiko nebedrįstame išimti.
Senovinis dizainas yra apčiuopiamas ir užtikrintas. Arne Jacobseno kėdė neišnyksta dėl kompiuterio trikdžių: ji užima didžiulę vietą. Ji kantri. Ji laukia, kad atneš laimę kitai kartai.

O kaip dėlekologinis argumentas, tas, kuris sutaiko galvą ir širdį? Pirkti naudotus reiškia pailginti jau pagaminto daikto tarnavimo laiką, vengti švaistyti išteklius, sumažinti pėdsaką... neprarandant nė trupučio stiliaus.
Trumpai tariant, tai yra vienintelė sritis, kurioje galite būti ekologiškai atsakingas, prašmatnus ir šiek tiek pretenzingas tuo pačiu metu, niekas jūsų dėl to nekritikuoja. Mes tai vadiname kosminiu derinimu.

Galiausiai, nepamirškime emocinis ryšys, ta maža papildoma siela, kurios negali pasiūlyti jokia beasmenė lentyna. Senovinis kūrinys pasirenkamas ne tik tam, kad užpildytų tuštumą: su juo susiduriama. Jis turi patiną, praeitį, kartais net randą... ir būtent dėl ​​to jis unikalus.

Stilius kaip pasipriešinimo aktas

Pirkite eilę Pierre'as Chapo arba Poul Henningsen pakabinamas šviestuvas šiandien yra ne tik jūsų svetainės įrengimas. Tai yra ką nors pasakyti pasauliui. Tai deklaracija – nebūtinai pakeliant balsą – kad vienkartiniai, generiniai ir pamirštamieji nebeturi teisės egzistuoti savo namuose.

Nes taip, senovinis dizainas savaip yra a tylus manifestas. Jis sako: „Aš nebenoriu lygaus, vientiso plastiko“. Jis sako: „Man labiau patinka baldas, kuris išlaikė laiko išbandymą, o ne tas, kuris subyra po pirmo posūkio“. Galiausiai jis sako: „Esu pasirengęs laukti, ieškoti, suprasti, ką perku“.
Ir pasaulyje, kuriame viskas vyksta greitai, kur mes braukiame daugiau, nei galvojame, Tai grynas griovimas.

Geras skonis nebėra dendio užgaida: jis tampa pasipriešinimo įrankiu. Ryški elegancija, kuris atmeta niveliavimą ir „kaip matyti per televizorių“. Nebenorime gyventi keičiamuose interjeruose, tokiose neutraliose aplinkose kaip mastelio keitimo fonas. Mes norime apgyvendintos, įkūnytos, pasakojamos vietos.

Ir vintažinis dizainas tai užtikrina. Su panache.

Paimkite paprastą Saarinen kėdę Tulip. Tai kūrinys, genialumo potėpis, kasdienybės skulptūra. Ji nerėkia. Jis nemirksi. Bet tai paverčia kambarį. Ji kelia. Ji įkvepia.
Ir tai gali būti tikra šiuolaikinė prabanga : turėti objektus, kurie mus pakelia, kalba, kurie išlieka... o likęs pasaulis keičia savo nuomonę kas tris dienas.

Taigi taip, krizės metu senovinių dizainerių baldų demonstravimas namuose yra pasirinkimas. Bet ne privilegijuotas pasirinkimas. Sąmoningas pasirinkimas. Pabudęs. Iš nušvitusio esteto.

Ir tai jau nėra blogai.

Krizė ar ne, mes nusipelnėme kažko gražaus.

Taigi taip, kontekstas neblogas. Laikai neaiškūs, kainos sparčiai kyla, tikrumai griūva. Tačiau šiame zigzaginiame pasaulyje vis dar yra tam tikrų vertybių. Ir tarp jų yra šis retas, beveik griaunantis malonumas pasiūlyti save gražus kūrinys, gražus objektas, apčiuopiamas žmogaus intelekto ir ilgalaikio grožio pėdsakas.

Nes naudoti dizainerių baldai – tai ne tik stilius ar biudžetas. Tai yra gyvenimo pasirinkimas. Jis teikia pirmenybę nesenstančiam, o ne laikinam. Elegancija tendencijoje. Istorija iki anekdoto.

Ir tada... būkime atviri: yra kažkas gilaus pasitenkinimo ieškant dizainerių sukurtos kėdės, uostant sandėrį, matant, kaip tavo artimieji padeda ranką ant kavos staliuko ir sako: „Iš kur ta? su tuo pavydo blyksniu, sumišusiu su susižavėjimu.

Taigi taip, krizės metu investuoti į naudotus dizainerių baldus nieko, išskyrus užgaidą. Tai netgi sveikas refleksas. Būdas atkurti ryšį su tikrove, tvirtumu, tiesa. Ir, beje, atkurti šiek tiek blizgesio mūsų interjerui (ir mūsų moralei).

Ir jei nežinote, nuo ko pradėti, nepanikuokite: The Auctionlab ar yra tam. Vadovauti, įkvėpti ir padėti atrasti šiuos objektus, kurie tik laukia smalsaus žvilgsnio, kad atgaivintų juos.

Nes galiausiai krizė arba ne krizė... mes nusipelnėme grožio.