Originalus Max Bill serigrafas, 1972 m. — Balta kompozicija — Naudotas

Šveicarijos betono menas: spauda, ​​Thomas galerija Miunchene

Šis originalus Maxo Billo šilkografijos atspaudas įkūnija aštuntojo dešimtmečio betono meno judėjimo esmę. Datuojama 1972 m. ir išleista prestižinėje Miuncheno „Galerie Thomas“ galerijoje, ši balto centro kompozicija atskleidžia matematinio grynumo ir formalaus universalumo siekį, būdingą šio šveicarų dizaino meistro darbams.

📌 Unikalus, naudotas daiktas • Galimas varžytynės

Originali serigrafija – Max Bill (*)
Šį kūrinį išleido „Galerie Thomas“ (Miunchenas) parodos „Žvilgsnis į“ proga.
Atspausdinta ant plono pergamentinio popieriaus.
Nepasirašyta.
Pridedamas autentiškumo sertifikatas (COA).

Specifikacijos:

Lapo matmenys: 67 x 67 cm.
Rašto matmenys: 58 x 58 cm.
Metai: 1972
Leidimas: nežinomas.
Leidėjas: Galerie Thomas (Miunchenas)
Būklė: Puiki (šis meno kūrinys niekada nebuvo įrėmintas ar eksponuojamas, visada laikomas profesionaliame meno portfelyje, todėl yra labai geros būklės)

Su meno kūriniais bus elgiamasi ir jie bus supakuoti itin atsargiai. Siunta bus sertifikuota ir pažymėta sekimo numeriu.

Siunta bus sertifikuota sekimo numeriu. Taip pat bus pridėtas siuntos draudimas su visišku atlyginimu praradimo ar sugadinimo atveju, pirkėjui nepatiriant jokių išlaidų.

(*) Maxas Billas buvo šveicarų architektas, tapytojas, skulptorius, grafikos, tipografijos ir pramonės dizaineris, reklamos vadovas ir pedagogas.
Gimė Vintertūre, Šveicarijoje. Nuo 1924 iki 1927 m. studijavo Ciuricho taikomosios dailės mokykloje, kur jam įtakos turėjo dadaizmas ir kubizmas. Nuo 1927 iki 1929 m. studijavo meną Bauhauso mokykloje Desau mieste, kur susipažino su funkcionalistiniu dizainu. Baigęs studijas, grįžo į Ciurichą, kad atsiduotų tapybai, architektūrai ir grafiniam dizainui.
1930 m. jis įkūrė savo architektūros praktiką ir, jau būdamas „Deutscher Werkbund“ nariu, suprojektavo modernaus stiliaus fincą Nuebühle, netoli Ciuricho.
1931 m. jis perėmė Theo van Doesburgo „konkretaus meno“ teoriją, pagal kurią universalumą galima pasiekti per aiškumą.
1932 m. jis dirbo skulptoriumi ir prisijungė prie kai kurių meno organizacijų, tokių kaip „Abstraction-Creation“ – Šveicarijos menininkų grupė „Allianz“.
1944 m. Billas pasuko pramoninio dizaino link ir sukūrė aliuminio laikrodį „Junghans“ įmonei, su kuria bendradarbiavo keletą metų, kurdamas sieninius, virtuvinius ir kišeninius laikrodžius, pasižyminčius racionalistine ir industrine estetika. Jis surengė parodą „Die gute Industrieform“ (Gera pramoninė forma), kuria siekė reklamuoti aukštą pramoninio dizaino objektų kokybę. Jis taip pat sukūrė minimalistinę taburetę „Ulmer Hocker“ (1954 m.) – vieną žinomiausių savo dizainų.
1951 m. jis įkūrė Gestaltungo mokyklą Ulme, Vokietijoje, kuri tęsė Bauhauso tradicijas. Šioje įstaigoje jis ėjo rektoriaus ir architektūros bei dizaino gamybos katedrų direktoriaus pareigas nuo 1951 iki 1956 m. Šioje mokykloje Billas gynė Bauhauso funkcionalizmą, tikėdamas, kad matematiniais dėsniais pagrįstos formos pasižymi estetiniu grynumu ir dėl to universalumu.
1957 m., palikęs HfG Ulme, jis įkūrė savo studiją Ciuriche ir atsidėjo skulptūrai, tapybai ir architektūrai.
Nuo 1967 iki 1971 m. jis buvo Šveicarijos nacionalinės tarybos narys, vėliau tapo profesoriumi Hamburge esančioje Staatliche Hochschule für Bildende Künste.
1976 m. jis tapo Berlyno meno akademijos nariu.
Maxas Billas mirė 1994 m. Berlyne.